ASTROLOGINĖ REIKŠMĖ: Saturnas/Venera kaip globėjas ir saugotojas

34. Lazdų Devinakė

Lazdų devinakė reiškia užsispyrimą, pasipriešinimą kokia nors situacijai arba įvykiui, iš kurio mes tikimės tik nemalonumų. Tuo pačiu ji sako, kad jokio pavojaus iš tikrųjų nėra, o yra tik mūsų atsiminimai apie ankstesnius nemalonumus, iš kur kyla ir dabartinį mūsų „apsauginė“ reakcija. Ji įkūnija dvasios būseną, kurią pasakose apibūdina kaip „šaltą širdį“. Išvertus į buitinę kalbą tai reiškia, kad mes priešinamės bet kokioms permainoms, nors ir jaučiame kad jos svarbios mūsų tolesniam vystymuisi. Nors kartais tai gali reikšti ir visiškai priešingai – jei mes pavyzdžiui, padarėme reikšmingą žingsnį ir uždarėme paskui save visas duris, galinčias vesti į atsitraukimą. Tuo atveju korta turi pozityvią reikšmę, bet rodo vieną klaidą kurią mes padarėme: mes gėdingai pabėgome nuo atsakomybės už savo praeitį iš baimės, kad ji gali mus pasiekti. Tam kad iš jos galutinai išsilaisvinti, mums reikia galutinai paleisti praeitį, paversti ją tvirtu fundamentu mūsų ateities pokyčiams, vietoj to kad jausti save įkaitu.

Darbas: Čia ši korta rodo, kad mes pasąmoningai priešinamės naujiems vėjams darbe, permainoms arba kitiems pokyčiams, kurie bręsta pas Jus darbe. Ji gali rodyti, kad mes jaučiame grėsmę sau iš viršininkų, kolegų arba biznio partnerių, ir tai, tai pat paaiškinama tuo, kad darbas kelia mums nesaugumo jausmą. Mums labai maišo mūsų praeities prisiminimai, apie nesėkmes ir pralaimėjimus, mes perkeliame šiuos prisiminimus į mūsų dabartinę situaciją, nors iš tikrųjų mums pakanka jėgų, kad ją įveikti. Todėl ši korta mums siūlo įveikti baimę ir ne tik įveikti iškylančias prieš mus kliūtis, bet ir išsilaisvinti iš baimių.

Sąmonė: Sąmonės lygyje lazdų devinakė rodo, kad mes visiškai be reikalo užimame apsauginę poziciją susidūrę su naujais, netikėtais mūsų gyvenimo įvykiais. Tai įvaizdis žmogaus, dažnai nepripažįstančio kad gali klysti, visada siekiančio patobulinti tai, ką , ką tik atrodo „baigė“, visada įsitikinusio kad galima padaryti geriau ir tuo pačiu užmurinusiame save akmeniniame savo įsitikinimų bokšte. Senovės patarlė apie žmogų nesumokanti iš savo klaidų aišku teisi, tik iki tol kol žmogus nepaverčią jų savo gyvenimo įstatymu, kurio neišvengiamybe tampa sąstingis ir baimė prieš patį gyvenimą. Tai primena istoriją apie žmogų, laikiusiu kad prie rojaus yra dvi durys, ant vienos iš jų parašyta: „ įėjimas į rojų“ ant kitų – „įėjimas į posėdžių salę, kurioje svarstomi klausimai apie rojų“ ir net negalvojant renkasi pastarąją.

Asmeniniai santykiai: „Vaikas, apsideginęs pienu“. Čia ši korta rodo, kad mes bijome, kad mus įskaudins, arba kad užgaus senas žaizdas. Mes kaip ir nešiojama apsaugas saugodami savo vidinį „Aš“ nuo išorinio pasaulio- ir mokame už tai tuo, kad mūsų nepasiekia ir tie impulsai, kurie galėtų būti mums naudingi. Lazdų devinakė įspėja, kad tai gali privesti iki pilnos savęs izoliacijos, užsisklendimo ir pykčio, todėl, kad mūsų vidinis „Aš“ pūva be bendravimo. Bet tuo pačiu ji ir džiugina mus, skelbdama, kad išorinis pasaulis, kurio mes taip bijome, nekelia daugiau mums jokios grėsmės.