Viena iš bazinių ezoterikos mokymosi teorijų kalba apie tai, kad žmoguje yra „Aukštesnis“ ir „Žemesnis Aš“. Mūsų „Aukštesnį Aš“ priimta vadinti Dvasia, pereinantį iš gyvenimo į gyvenimą, turinti individualią atmintį, užduotis. Dvasia tobulėja, kas kartą atgimdama, keldama savo išsivystymo lygį. „Žemesnis Aš“ susideda iš kūno ir Sielos, ir gyvenimo tėkmėje praeina keletą evoliucijos etapų arba degraduoja priklausomai nuo mūsų veiksmų. Jeigu kalbėti apie Dievišką įtaką, kuri pasireiškia visame kas gyva, ji prasideda jau akmenyse ir mineraluose. Toliau eina stambesni „sluoksniai“ augalai, gyvūnai, žmonės, Dvasia - mokytoja ir Egregorai. Dvasia – mokytoja – tai neregimojo pasaulio dvasia, kuri lydi mus, visą mūsų gyvenimą ir suinteresuota mūsų tobulėjimu. Tai pat, kiekvienas turime Misijos Egregora, kuris keičiasi kas atgimimą, jis padeda realizuoti „Aukštesniojo Aš“ užduotis. Sužinoti savo Misijos tipą galima su Taro kortomis. Bet žmogus, ne iš karto patenka į šio Egregoro globą. Iš pradžių jam reikia nueiti ilgą kelią. Savo evoliucijoje, mes pereiname nuo mažųjų Egregorų – globėjų iki Didžiųjų Egregorų ir laikome savotišką egzaminą. Ilgai lauktas susitikimas su savo Egregoru įvyksta tik tada kai „Žemesnis Aš“ išauga savo lygiu iki „Aukštesnio Aš“ . Kitaip sakant tampa pajėgus įgyvendinti Misiją dėl kurios gimė. Po šios užduoties įgyvendinimo Dvasia galės pereiti į aukštesnį lygį – šis procesas vyksta tik jai esant žmogiškame kūne. Apgailestaujame, bet tik keletas Likimo misijos spindulių kalba apie „Aukštesniojo Aš“ išsivystymo dvasingumo lygius šiame gyvenime. Paprastai „Žemesniojo Aš“ savybėse galima pamatyti keletą dvasingumo išsivystymo lygių, maksimaliai iki trijų. Tai susiję su tuo, kad asmenybei keičiantis, senieji gyvenimo principai, įpročiai dar įtakoja elgesį, mintis, o naujųjų dar tik mokomasi. Viso egzistuoja septyni išsivystymo lygiai, sutartinai juos galima padalinti vaivorykštės spalvomis: Raudonas, Oranžinis, Geltonas, Žalias, Žydras, Mėlynas ir Violetinis.

1. Raudoni. Pačios jauniausios dvasios dar nesuvokia „Aukštesniojo Aš“ ir valdo raudoną dvasingumo lygį. Tai tie, kurių Dvasia dar neseniai evoliucionavo, išeidama iš gyvuliško lygio ir gavusi savo individualumą. Logiška ,kad Raudonieji palyginus su kitais yra arčiausia gamtos. Tai susiję su pagrindine jų užduotimi – išgyventi, pagrindinis bruožas – būti kaip visi. Savo elgesyje tokie žmonės remiasi bandos jausmu – „neišsiskirti iš minios“, pas juos labai stiprus etaloninis elgesys ( gyvūno elgesio programa), kuri primena jiems kad taip saugiau. Raudonajam įprasta savo namus paversti sandėliu: kuriame pilna, ilgo galiojimo produktų ir pačių įvairiausiu daiktų – „juodai dienai“ . Šios savybės ypatingai būdingos pagyvenusiems žmonėms, kurie arba visą gyvenimą praleidžia šiame lygyje, arba nusirita iki jo iš aukštesnių lygių. Tokie žmonės labai inertiško proto, jie konservatyvūs, rezultate to, lengvai valdomi. Nenori judėti iš vietos ir bijo keisti savo gyvenimą, Raudonieji suranda savo pasitenkinimą serialuose – tai savotiškas aistrų stebėjimas saugiu atstumu. Tai liečia ir moralines normas, jiems pilnai pakanka ir Mozės įsakymų, senojo Testamento dogmų, tolesniam sudėtingesniam misijos judėjimui, supratimui , kad „ Dievas yra meilė“, protas ir Siela Raudonojo beveik neįgali. Bet Raudonieji labai ištvermingi – pasauliui jie atiduoda fizinę jėgą. Todėl, kad ambicijų jie neturi, dažniausiai gali dirbti už maistą ir stogą virš galvos, ypatingai jei tai palaiko jų aplinka. Pas visus , išskyrus žmones Mėlyno ir Violetinio „Aukštesniojo Aš“ dvasingumo lygio, „Žemesniojo Aš“ evoliucija prasideda nuo raudonojo lygio.

2. Oranžiniai. Žmonės- vaikai, linkę aktyviai tyrinėti supantį pasaulį, ir dar aktyviau naudotis jo naudomis. Netgi santykiuose su Dievu, jei linkę naudoti komforto principus , rinkdamiesi tuos religinius mokymus ir principus, kurie draudžia mažiau, o leidžia daugiau. Kai kada tokie žmonės gali rinktis politeizmą ( tikėjimą į keletą Dievų), ieškodami kaip galima patogesnių Dievų variantų. Oranžiniams kategoriškai stinga savidisciplinos ir pastovumo. Jie gali generuoti puikias idėjas, ir iš pradžių netgi užsidegti jomis, bet kai tik pirminis impulsas praeina, jie negali savęs priversti baigti projektą iki galo. Tai tipiški „pradininkai“ ir sprinteriai. Ilgai ir metodiškai užsiimti viena veikla, – užsiėmimas ne Oranžiniams, juk gyvenimas trumpas ir reikia pamėginti viską. Gaila, kad būdami įvairių pasilinksminimų vergai, jie nemoka patys susikurti sau įdomybių ir laukia, kada juos kažkas linksmins. Priešingu atveju Oranžinio dvasingumo lygio žmonės nuobodžiauja, liūdi, netgi gali įkristi į depresiją su visomis jos pasekmėmis. Dar viena Oranžinių savybė – jiems visur atsiras „chaliava“ . Visata leidžia kiekvienam pereiti šį vystymosi lygį. Arba likti jame – jei tai atitinka „Aukštesniojo Aš“ potencialą. Ir jis visapusiškai rūpinasi Oranžiniu vaikučiu, per rūpestingus giminaičius ir dosnius draugus, netikėtus pelnus ir dovanas, paramas ir pagalbas. Bet jei „Aukštesniojo Aš“ dvasingumo lygis aukštesnis, jis anksčiau ar vėliau atims „Oranžinę chaliavą“ priversdamas „Žemesnįjį Aš“ evoliucionuoti toliau.

3. Geltonieji: Pasaulį valdo geltonieji. Žmonės su šiuo dvasingumo lygiu- ambicingi, siekiantis tikslo, darboholikai ir net į savo poilsį žiūri per tikslų prizmę. Jie tyrinėja savo įtakos galimybes pasauliui ir žmonių valdymui. Jei pašnekovas dažnai vartoja žodį „statusas“ , „įtaka“, „reputacija“ greičiausiai jis geltonojo dvasingumo lygio atstovas. Šie žmonės mano, kad visko pasiekė patys, svajoja palikti pėdsaką pasaulyje ir duoti gerą pradžios kapitalą savo vaikams. Geltonojo gyvenimas – visada judėjimas vertikalia. Tie, kurie žemiau už jį, jis mokosi naudingai išnaudoti: raudonuosius kaip fizinę darbo jėgą, oranžinius kaip gerų idėjų generatorius. O tie, kurie aukščiau, jau pažįsta geltonuosius ir pasiruošę ,bet kuriuo metu priimti juos į savo gretas. Su žmonėmis oranžinio dvasingumo lygio, pas juos visada pasaulėžiūros konfliktas, kiekvienas galvoja, kad kitas švaisto savo gyvenimą. Oranžinis – linksmybėms, Geltonasis – išoriniams veiksniams, tokiems kaip autoritetas, statusas, įtaka. Bet iš tikrųjų norint įgyvendinti nors vieną oranžinę idėją, reikia turėti nors truputį geltonumo. Sau šie žmonės dar labiau reiklūs nei kitiems, todėl skųstis Geltonajam viršininkui dėl darbo perkrovų praktiškai beprasmiška. Geltonieji žino, kad jau nugalėjo savo gyvuliškus instinktus, bet Dievu giliai širdyje dar netiki, tiki Žmogumi, ir jo galimybėmis pasiekti neįmanomas aukštumas. Dievo artumas jiems tampa suprantamas tik šio lygio perėjimo etape. Jiems būtina žinoti, kokios bendravimo taisyklės su Aukštesniuoju ir ką reikia daryti, kad jis juos pastebėtų. Tokie žmonės dažniausiai žegnojasi pravažiuodami automobiliais pro bažnyčias, kad dar kartą patvirtintų savo religiškumą. Stambios aukos bažnyčios reikmėms, tai pat geltonųjų stilius, taip jie tikisi užsitikrinti Aukštesniojo palaikymą. Pas geltonuosius labai stiprus asmeninis EGO, kad jie tęsia savo ambicijų realizavimą netgi per vaikus ir anūkus. Pasiekę tam tikrą lygį, tokie žmonės, visgi pradeda jausti kad pasiekė savo galimybių ribas, tada jie dažniausiai eina į politiką tęsdami savo geltonąjį kelią, kitoje teritorijoje, arba pradeda naikinti save ( narkotikai, azartiniai žaidimai, ekstremalus sportas ir kita). Egzistuoja ir evoliucinis geltonųjų kelias, kada jie pereina i žaliąjį dvasingumo lygi

4. Žaliasis dvasingumo lygis dalijasi į keletą dalių: Pirma dalis – žmogus Geltonojo dvasingumo lygio, tik pradeda žaliuoti. Jis mokosi nuraminti savo EGO ir paklusti Egregoro valiai. Nors „Žemesniajam Aš“ po geltonojo lygmens sekasi sunkiai. Antroji dalis – Taškas „nulis“. Po praėjimo geltonojo dvasingumo lygio, EGO atrodo jau įveiktas, bet visgi mažiau pastebima jo dalelė išliko. Tam ,kad ji išnyktų, žmogus turi praeiti „nulio tašką“ , kuriame jis praranda viską. Jis supranta, kad EGO daugiau jam negali padėti. Nutrūksta seni ryšiai, taškas „nulis“ pasiima viską perteklinį, palikdama žmogui tik tai, ko jam iš tiesų reikia. Nežiūrint į visą šio etapo sunkumą, žmogus visą laiką jaučia Dievišką paramą ir galų gale ji tampa jam svarbesnė, negu viskas kas liko praeityje. Jei iš tikrųjų praejus šį etapą, galima gauti tikrą Laisvę, kada jau niekas nevaržo ir nelaiko. Bet žaliajam svarbu neužstrigti praradimo jausme, ir tai pat negrįžti į Geltonąjį lygį bandant išsaugoti tai ką pasiima likimas. Trečia dalis – po taško „nulis“, žmogus atsistoja į savo kelią ir renka jau tik savo kontaktus, žmones, darbą. Visata rūpinasi Žalio dvasingumo lygmens žmogumi, padeda jam, bet tai ne oranžinė „chaliava“ , nes žaliasis savo ruoštu dirba Visatai. Iš jo sklinda aiškumas, šiluma ir išmintis.

5. Žydrasis dvasingumo lygis. Žydrame lygyje pas žmogų vėl prabunda Valia. Iš pradžių jis gali išsigąsti, pamanęs kad grįžta į geltonąjį dvasingumo lygį. Iš tikrųjų tai Egregoras duoda savo globotiniui energiją pasaulio keitimui, strateginių užduočių sprendimui. Šiuo metu EGO jau visiškai paklusni Dvasios valiai, O žmogaus ir „Aukštesniojo Aš“ norai neatskiriami. Žydrojo dvasingumo lygmens žmogus, netempia kitų į „šviesesnį rytojų“ , bet taip energetiškai užkrauna aplinkinius, kad jiems tampa aiškūs jų asmeniniai karminiai tikslai. Jame jau kalba Dievo valia.

6. Mėlynasis dvasingumo lygis. Mėlynieji atsimena savo praeitus gyvenimus, jo „Žemesnis Aš“ pradeda augimą ne nuo Raudonojo lygmens, kaip pas paprastus mirtinguosius. Mėlynojo gyvenimo tikslas susideda iš galingo energetinio poveikio ir valdymo pasaulio energijomis.

7. Violetinis dvasingumo lygis – tai Atpirkėjo ( Pasaulio gelbėtojo), ateinančio į pasaulį tam ,kad pakelti visos žmonijos sąmonės lygį , visų dvasingumo lygių ir netgi Raudonųjų. Fiziniame kūne Violetiniai jau seniai neatgimsta. Paskutinis Violetinio dvasinio lygmens įsikūnijimas – Jėzus Kristus.

Žemė - savotiškas vaikų darželis, Raudoniesiems, Oranžiniams ir Geltoniesiems. Pradedant nuo Žalio, dvasia pradeda atidirbinėti savo programą, kurios esmė, kad padėti pirmų trijų Dvasioms, pereiti mokymosi etapus su maksimalia nauda sau.