Kardų Penkakė
Intelektų kova. Kova už valios laisvę. Kova už mąstymo transformaciją. Mąstymo būdo keitimas. Pojūčiai, askezė.
Situacija:
Žmogus sužino apie apribojimus ir įveikia juos. Kova už viską geriausią gyvenime. Pralaimėjimo baimė. Būtinybė priimti savo likimą. Įpročio žūtis. Perteklinio nukirtimas. Rizika. Pasaulėžiūros lūžis. Badymas įveikti žemišką.
Charakteris (pozityvus veikimas):
Dailininkas – kūrėjas. Siekis viską pagerinti. Emocionalus įsiskverbimas į problemą. Galimybė tapti genijumi.
Charakteris (negatyvus veikimas):
Piktnaudžiavimas valdžia ir jėga. Žiaurumas. Bereikalingi sugriovimai. Priespauda arba sunaikinimas potencialių varžovų. Supančios aplinkos naikinimas. Sadizmas. Keršto troškimas. Agresija. Sveikatos pablogėjimas. Dvasios naikinimas. Savižudybė.
Įvedimo korta:
Vešli miškų žaluma paslėpė jaukius lagūnos namelius. Už miško – aštrios uolos. Už perėjimo mums vaizdavosi šalis puikioji, žemiškas rojus. Mes buvome penkiese ir iš pradžių kiekvienas drąsiai nešė savo kardą ir pasikirtinėjo juo kelią per nepereinamą, viduryje uolų ir slidžių ledkalnių, nepalenkiamai mes judėjome link pasakiškos didingos savo grožiu viršūnės, o už jos link perėjimo. Kilimo situacijos nepertraukiamai kito ir supanti erdvė mistiškai atspindėjo šiuos pokyčius. Dangus tai nušvisdavo šviesiai – žydra švaria spalva ir švytėjo auksiniu saulėtu disku, tai vėl užsitraukdavo grėsmingu, nešantį sniegą ir krušą, debesimis, ryžtingai lekiančių tiesiai virš galvos. Jų plėšyti, tamsūs kraštai, tarsi apšviesti raudinai – kruvino Marso, slėpė grėsmę: atrodė, kad sniegas ir kruša nedelsiant griuvo ant mūsų galvų ir savo šalta, aštria, žiauria jėga neišvengiamai numes mus žemyn. Pereiti liko patį aštriausią, nuošaliausią, neįveikiamą pakylimą. Vėjas stiprėjo, pradurdamas lediniais durklais mūsų kūnais. Už praeito ledkalnio tolesnis kelias pasirodė visai neįmanomas. Mes žiauriai susipykome, susimušėme ir keturi mano draugai – dabar beveik priešai, atsisakę tęsti kelią link viršūnės, primygtinai reikalavo grįžti. Užsispyrusiai, jie paėmė visą mūsų mantą, palapinę, palikdami man vien kardus – nereikalingus besileidžiant ginklus. Ir štai aš vienas tarp žemės ir dangaus. Penki kardai – ant žemės, prie mano kojų. Daugiau pas mane nieko nėra. Lengvi mano saugumo sparnai nusileido ir baimė galutinio pralaimėjimo ir galimos žūties lediniais durklais skverbėsi į mano širdį.
Sujungimas kardų penkakės ir kardų karalienės:
Ji atsirado tarsi iš niekur – švytinti sidabriniais šarvais Kardų Karalienė. Užsimojimas kardu – ir štai bjauri nuoskaudos kaukė nuskriaudusių mane draugų, skausmo ir baimės – jau jos rankose- ir lėtai ištirpsta, nunešama plėšytais debesimis. Ir vėl spindi šviesiai – žydras dangus ir šviesiai – geltona saulė virš manęs. Atgimsta mano intuicijos sparnai, tarsi iš niekur atsirado naujos jėgos, tikėjimas savimi – į savo protą ir dvasią – ir surinkęs visus penkis kardus – dabar mano teisėtai, -aš vienas atkakliai kilau link švytinčios švariuose debesyse viršūnės.