Kardų Devinakė

Intelekto švarumas. Informacijos tikslumas. Be kompromisų. Minties tiesa. Proto aštrumas. Proto negailestingumas. Atvirumo negailestingumas. Jėga

Situacija:

Krizinis periodas. Kaltė, baimė, beviltiškumas. Suvokimas neigiamų pasekmių priežasties, vidinio konflikto išsprendimas. Išsilaisvinimas iš praeities. Tradicijų atsisakymas. Įgijimas išminties per praeities pamokų suvokimą. Kultas, apeigos, apsivalymo ceremonija. Žiniuonystė. Užsienio kalbų mokymais. Vidinių konfliktų užbaigimas. Mokslinė intelektinė veikla. Savo veiksmų pasekmių numatymas.

Charakteris (pozityvus veikimas):

Energija; nepriklausomybė; asmeninė jėga; reakcijos greitumas; intuicija; aktyvus racionalus pasaulio analizavimas; aukštas intelekto lygis; sugebėjimas protu nugalėti baimę; disciplina; savitvarda; aukštas savęs vertinimas; tikėjimas Aukštesniu Protu; tikėjimas savo intelektu; sugebėjimas mokėti įgyvendinti; užbaigti; sugebėjimas užjausti; numatyti; gydyti; sugebėjimas aukoti savo gerovę dėka noro padėti.

Charakteris (negatyvus veikimas):

Nera tikslų, gyvenimo prasmės; nepasitenkinimas, susierzinimas, niurzgėjimas; nėra tikėjimo proto jėga; užsiciklinimas ant praeities blogų patirčių, perdėtas kaltės ir pasiaukojimo jausmas, baimė, gėda, įtarumas; negalėjimas atleisti nuoskaudų. Pasyvus pasipriešinimas; fanatizmas ( ir religijoje) sunki vienatvė; skurdas; ligos; griovimas ir savęs naikinimas; sadizmas; samamazochizmas; įvairios mirties transformacijos; šizofrenija.

Įvedimo korta:

Aš sapnuoju sapną. Jame moteris su palaidais auksiniais plaukais šviesiai oranžine suknele ir pilkai- melsvu apsiaustu lėtai ir atkakliai kyla į kalną. Rankoje pas ja Hermio kaducėjus su dvejomis gyvatėmis – auksine ir sidabrine, kaip žibintas, apšviečia sunkų ir siaurą kelią į uolos aukštumas. O ten aukštai, didelis mėnulis spinti tuščiame permatomame nedebesuotame danguje, - ir karšta ugnis ketinimo sužinoti ir išgydyti savo likimą, savo dvasią, savo gyvenimą, žvaigžde dega jos krūtinėje. Ir štai beveik prie pat viršūnės ji įėjo keistą, pamirštą, kaip pati praeitis miestą...Seni namai pamirštais prieangiais apsupo ją. Čia jau seniai nėra gyvybės, tik pilki niūrūs šešėliai slenka per užžėlusias, apgriuvusias sienas, limpa, kimba už kojų ir rankų, slidžiomis kibiomis gyvatėmis – žnyplėmis apraizgo kaklą, kaktą, pilvą, svoriais kabo ant nugaros... Atrodė nesibaigiantis ir beviltiškas šis panirimas į praeitį lipnią, tamsią, negyvą. Moteris dūsta. Kilpa prietemoje, ji vėl ir vėl praeina tas pačias užtvaras ir griovius, prarasdama viltį kažkada ištrūkti iš šio labirinto. Baimė lanku sukaustė jos vokus ir pilvą, privertė jos mintis blaškytis iš nevilties, o kūne beprasmiai slankioti niūriais keliais seno miesto – spąstų. Sukaupusi paskutines jėgas, moteris perlipo prie aukštą, atrodžiusią visiškai neįveikiama tvorą ir atsidūrė prieš aukštą lygią sieną. Sienoje pasirodė durys. Vietoj rankenos duryse buvo raktas kardo formos. Moteris pasuko rankeną ir pastūmė duris. Atsivėrė siauras praėjimas, vedantis į viršų; pakilusi, ji atsidūrė senovinėje šventykloje, kur žmonės gali sužinoti savo likimą, sužinoti kas trukdo jų laimei, sveikatai ir ką reikia padaryti, suvokti, prajausti, kad tą pakeisti. Štai ir trokštamas altorius. Pritvirtinusi prie jo Hermio kaducėjų, tarpininką tarp dievo ir žmonių, moteris maldaudama nusileido ant kelių. Netikėtai pakėlusi galvą į viršų, pamatė šaltoje mėnulio šviesoje tiksliai virš savo galvos devynis aštrius spindinčius kardus, sklendžiančius virš jos nejudriame ir tuščiame danguje.

Sujungimas kardų devinakės ir kardų princo:

Oro viesulas priartėjo prie pat jos, apsupo ir įtraukė į centrą šio glausto ir permatomo, gaivinančio, išlaisvinančio nuo paklydimų, kaip pati kurianti mintis, sūkurio. Puikusis šviesus kardų princas – oro princas, kaip viesulas prasinešė per mane, virš seno praeities miesto, virš šventyklos ir moters, mano kenčiančios ir geidžiančios tikrosios sielos, - ir dingo danguje. Dingo miestas. Aš pabudau. Dingo šešėliai, dingo žemė, atlaisvinantys mano protą ir kūną, dingo svoriai , kabantys ant manęs. Dingo praeities baimė. Aš prabudau iš sapno. Platūs laukai driekėsi prieš mane, virš mano galvos buvo bedugnis mėlynas dangus ir rožiniuose debesyse tekėjo saulė. Aš buvau absoliučiai, beribiai laisvas. Aš prabudau. Aš dabar prabudau. Tikrai prabudau. Ir aplink tapo šviesu.